Pavadėlis – tai ne tik kontrolės priemonė. Tai simbolis bendradarbiavimo tarp šuns ir jo šeimininko. Kai šuo pratinamas prie pavadėlio ramiai, pagarbiai ir kantriai, pasivaikščiojimai tampa bendravimo laiku, o ne kova. Nuo pirmojo susitikimo su pavadėliu prasideda santykis, kuris gali tapti abipusiu pasitikėjimu. Šiame straipsnyje sužinosite, kaip tą pasitikėjimą auginti nuo pat pirmo žingsnio.
Kada pradėti pratinimo procesą?
Kuo anksčiau pradedate, tuo geriau. Jauni šuniukai lengviau perima naujus patyrimus, tad pavadėlio pristatymas net kelių savaičių amžiuje gali būti veiksmingas. Tačiau ir suaugę šunys gali puikiai prisitaikyti – svarbiausia yra kantrybė ir neskubėjimas. Daug kas priklauso nuo to, ar šuo turi buvusios patirties su pavadėliu. Jei ji buvo bloga – reikės daugiau laiko ir pozityvios motyvacijos.
Nereikėtų manyti, kad vyresnis šuo nebesikeis. Kiekvienas šuo turi potencialo mokytis, jei tik aplinka yra saugi ir draugiška. Tinkamas laikas pratinimui yra tada, kai turite kantrybės, laiko ir norite kurti santykį, o ne tik rezultatą.
Kokį pavadėlį ir antkaklį pasirinkti?
Rinkdamiesi pavadėlį, pagalvokite apie savo šuns dydi, charakterį ir elgesį pasivaikščiojimų metu. Nedideliam, smalsiam šuniukui puikiai tiks lengvas, lankstus pavadėlis, o energingam, stipriam – tvirtesnis ir ilgesnis. Antkaklis turėtų būti nei per laisvas, nei per ankštas – tarp jo ir kaklo turi tilpti du pirštai.
Venkite griežtų ar grandininių antkaklių – jie nepadeda ugdyti pasitikėjimo, o tik sukelia diskomfortą. Geriausiai veikia odiniai ar minkšto audinio antkakliai, kurie patogūs abiem pusėms. Taip pat svarbu, kad pavadėlis patogiai gultų rankoje – jei jis slysta ar veržia delną, greitai ims erzinti ne tik jus, bet ir šunį.
Daugiau apie tai, kaip išsirinkti tinkamą šuns antkaklį, skaitykite šiame mūsų straipsnyje.
Pirmas susipažinimas su pavadėliu
Leiskite šuniui susipažinti su pavadėliu lėtai, be spaudimo. Padėkite jį ant žemės šuns matomoje vietoje – taip, kad jis atrodytų kaip paprastas daiktas, o ne grėsmingas įrankis. Stebėkite, ar šuo domisi – jei jis prieina, apuosto, net paima į dantis ar paliečia nosimi, tai reiškia, kad jam kyla smalsumas, o ne baimė. Tokį elgesį galima švelniai pagirti – taip sustiprinsite pasitikėjimą.
Nesistenkite nieko daryti per jėgą. Jei šuo nedrąsus ar neseniai atkeliavo į naujus namus, pavadėlio rodymas turi būti atsargus. Kartais gali prireikti kelių dienų, kol šuo pajus, kad šis daiktas nėra pavojingas. Svarbiausia – ramybė ir kantrybė.
Pirmus kartus pavadėlį galima net palikti prie šuns guolio, kad jis priprastų prie kvapo ir buvimo šalia. Kai šuo atrodo atsipalaidavęs, prisekite pavadėlį prie petnešų ar antkaklio, bet niekur neveskite. Tiesiog leiskite jam vaikščioti po namus su prisegtu pavadėliu. Stebėkite jo reakcijas – jei matote, kad šuo bando jį kramtyti ar purtyti, švelniai atitraukite dėmesį žaislu ar skanėstu.
Šiame etape labai svarbu nesekti paskui šunį ir netempti pavadėlio. Jei jis pajus, kad yra spaudžiamas ar traukiamas, tai gali sukelti priešingą efektą – pasipriešinimą arba baimę. Tegul jis tiesiog pripranta prie svorio ir pojūčio, kad kažkas „prisegta“. Dažnai šunys po kelių minučių visai pamiršta apie pavadėlį ir elgiasi natūraliai – tai puikus ženklas, kad galima judėti toliau.
Tą pačią dieną nereikia niekur eiti – pakanka tik šio pirmojo prisilietimo. Geriausia, jei visa ši patirtis įvyktų jam pažįstamoje ir saugioje aplinkoje – savo kambaryje ar kieme. Tokiu būdu pavadėlis nuo pat pradžių asocijuosis su saugumu, o ne su iššūkiais ar įtampa. Vėliau, kai šuo bus pasiruošęs, galima pradėti trumpus žingsnius vedžiojant kambaryje.
Šis pirmas etapas yra kertinis, todėl skirkite jam tiek laiko, kiek reikia. Kuo ramesnė pradžia, tuo greitesnė ir sklandesnė bus visa adaptacija prie pavadėlio ateityje.
Kaip skatinti norą sekti?
Pasinaudokite šuns noru būti su jumis. Kai tik šuo už kelių žingsnių paseka jus – girkite, duokite skanėstą, kalbėkite ramiai. Taip jis mokysis, kad „eiti kartu“ = gerai. Judėkite namuose ar kieme, kur mažiau dirgiklių. Jokių skubėjimo.
Jei šuo atsisako eiti, grįžkite žinsneliu atgal. Galbūt aplinka per intensyvi, arba trūksta motyvacijos. Pabandykite suaktyvinti jo susidomėjimą skaniu skanėstu arba jo mėgstamu balsu. Taip sukursite pozityvų ryšį tarp šuns, pavadėlio ir judėjimo.
Dresūra su pavadėliu
Kai šuo jau nebebijo pavadėlio, galima pradėti paprastas treniruotes. Pavyzdžiui, stovėkite ramiai ir duokite komandą „šalia“. Kai šuo prieina, duokite skanėstą. Tada žingsnis pirmyn – jeigu seka gražiai, vėl pagirkite. Jei tempia – sustokite.
Prisiminkite: dresūra neturi būti kova. Ji turi tapti mažais bendravimo žingsniais. Pasivaikščiojimo metu kartokite tą patį – „einame gražiai“, „šalia“, „stotelė“. Šuo turi matyti prasmę, kodėl verta eiti kartu, o ne pirmyn ar šalin.
Tempimas – ne bėda, o signalas
Jeigu šuo tempia, tai nereiškia, kad jis blogas. Tai signalas, kad jam labai rūpi aplinka, ir kad jis dar neišmoko, kaip elgtis. Sustojus, ir palaukus, kol pavadėlis atlaisvės, šuo supras, kad tempimas niekur neveda. Taip formuojasi nauji įpročiai.
Kuo dažniau taikysite šį principą, tuo greičiau tempimo sumažės. Galite net pasinaudoti kiekvienu tempimo momentu kaip proga pamokai. Šuo mokosi labai greitai, kai aplinka aiški ir pastovi.
Kasdienė rutina – didžiulė vertė
Kasdien po kelias minutes treniruotės su pavadėliu gali duoti stebėtinai gerų rezultatų. Užtenka net 3–5 minučių, bet svarbu tai daryti nuolat. Pasivaikščiojimai su prasmės jausmu tampa tiek šuniui, tiek jums naudingu ritualu.
Pavyzdžiui, išsiveskite šunį ryte, dar net nešėjus jo maisto. Jis bus labiau motyvuotas dirbti dėl skanėsto, o ne tiesiog bėgti. Kuo anksčiau ryte treniruositės, tuo ramiau eisis visa diena.
Pasitikėjimas vietoj kontrolės
Gerži pasivaikščiojimai prasideda nuo pasitikėjimo. Šuo turi matyti jus kaip vedlį, o ne grėsmę. Todėl kalbėkite ramiai, venkite traukymo, o jei reikia sustoti – tiesiog sustokite. Kuo labiau šuo pasitiki, tuo labiau jis norės sekti.
Pasitikėjimas – tai abipusė būklenė. Kartais verta tiesiog atsisėsti kartu pievoje, be jokių komandų ar tikslų. Tokie momentai padeda stiprinti ryšį ir daro pavadėlį natūralia santykio dalimi.
Ko vengti?
Svarbiausia – vengti bausmių. Rėkimas, tempimas, trankymas ar bausminiai antkakliai gali ne tik neveikti, bet ir pakenkti. Šuo gali pradėti bijoti pavadėlio, bėgti nuo jo arba net elgtis agresyviai.
Taip pat nereikėtų pradėti nuo judrių gatvių ar vietų, kur daug triukšmo ir dirgiklių. Šuo turi jaustis saugus. Kuo ramesnė pradžia, tuo stabilesnis bus rezultatas.
Iššūkiai? Normalu
Net ir puikiausiai mokyti šunys kartais turi „blogų dienų”. Gal jam skauda pilvuką, gal baugina garsai – elgesys gali kisti. Tai – normalu. Ne visada viskas eisis sklandžiai, bet kiekviena klaida yra galimybė augti.
Būkite lankstūs. Jeigu vieną dieną viskas griūva – kita diena gali būti tobula. Svarbiausia – išlikti ramiam ir nepasiduoti. Juk ir vaikai mokosi ne iš karto.
Galutinis tikslas – džiugūs, ramesni pasivaikščiojimai
Kai pavadėlis tampa ne prievarta, o jungtimi tarp dviejų draugų, pasivaikščiojimai tampa tikra atgaiva. Nebereikia bijoti, kad šuo ištrūks, kad tempia ar nepaklūsta. Vietoj to atsiranda džiugesys ir pasididžiavimas.
Tai ne tik šuns laisvė, bet ir jūsų pačių ramybė. Kai pasivaikščiojimas tampa bendra kelione, o ne vargu, santykis su augintiniu pasiekia kitą lygmenį.