Lojimas – tai natūrali šuns bendravimo forma. Vis dėlto, kai šuo pradeda garsiai ir atkakliai loti ant svetimų žmonių, tai tampa ne tik nemalonu, bet ir gali kelti įtampą tiek šeimininkui, tiek aplinkiniams. Šis elgesys dažnai kyla iš baimės, nesaugumo, teritorinių instinktų ar net ankstyvos socializacijos trūkumo. Straipsnyje išnagrinėsime, kodėl šuo loja ant nepažįstamųjų ir kaip tai švelniai, bet veiksmingai spręsti.
Baimė ir nesaugumo jausmas – dažniausia priežastis
Dauguma šunų loja ne iš agresijos, o iš baimės. Kai šuo susiduria su nauju žmogumi, ypač jei šis eina tiesiai link jo, kalba garsiai arba žiūri tiesiai į akis, šuo tai gali interpretuoti kaip grėsmę. Lojimas tokiu atveju yra gynybinė reakcija – bandymas atbaidyti „pavojų“.
Tai ypač dažna tarp šunų, kurie vaikystėje neturėjo pakankamai kontaktų su įvairiais žmonėmis. Jei šuo augo izoliuotai ar buvo patyręs traumuojančių susidūrimų, kiekvienas naujas žmogus jam gali kelti nerimą. Todėl svarbu kurti šuniui saugią aplinką ir nebausti už lojimą, bet parodyti, kad nauji žmonės nereiškia pavojaus. Baimės lojimą dažnai lydi kiti ženklai: įtempta kūno laikysena, atsitraukimas, išsiplėtusios akys ar net bandymas slėptis.
Pirmas žingsnis – atpažinti, kad šuo loja iš baimės, o ne iš piktybiškumo. Tada galima pradėti formuoti naują požiūrį: parodyti, kad atėjęs žmogus gali būti malonus – pavyzdžiui, paprašyti svečio numesti skanėstą ar nekreipti dėmesio į šunį. Tai sumažina stresą ir leidžia šuniui pačiam rinktis artėjimo tempą. Svarbu taip pat neperkrauti šuns per dideliu kiekiu naujų potyrių vienu metu – tai gali sukelti priešingą efektą.
Teritorinis instinktas – apsauga ar perdėtas budrumas?
Kai kurie šunys loja todėl, kad jų genuose užkoduota saugoti savo teritoriją. Nuo senų laikų šunys buvo namų sargai, todėl net ir šiuolaikiniai augintiniai dažnai reaguoja į kiekvieną garsą už durų, praeivį pro langą ar svečią prie vartų.
Tokio tipo lojimas skiriasi nuo baimingo tuo, kad šuo dažniausiai atrodo užtikrintas, nebijo – o priešingai – bando dominuoti. Uodega gali būti pakelta, kūnas įtemptas, akys stebi tiesiai. Tai įgimtas šuns instinktas, tačiau jei jis neturi ribų, šuo gali nuolat būti budrumo būsenoje, o tai ne tik vargina, bet ir trikdo kasdienybę.
Jei jūsų šuo loja ant kiekvieno praeivio, svarbu riboti jo prieigą prie langų ar vartų, ypač jei tai vyksta dažnai. Taip pat galima perkelti šuns dėmesį į kitą veiklą – komandą „vieta“, ramų žaislą ar trumpą treniruotę. Kuo dažniau nutrauksite lojimą ir pasiūlysite alternatyvą, tuo greičiau šuo supras, kad sargavimas nėra jo pagrindinė užduotis. Tam praverčia ir žaidimai nosimi – kvapų paieškos, kurios stimuliuoja protą ir mažina stresą.
Kaip išmokyti šunį elgtis ramiai?
Norint sumažinti šuns lojimą, būtina nuosekliai jį treniruoti. Tai nėra vienkartinė užduotis, o procesas, kuriame svarbu kantrybė, aiškumas ir ramybė. Vienas veiksmingiausių metodų – „pažinimo desensibilizacija“. Tai reiškia, kad šuo palaipsniui pripratinamas prie dirgiklio (šiuo atveju – svetimo žmogaus), kol jo reakcija tampa neutrali.
Pavyzdžiui, galite paprašyti draugo praeiti už kelių metrų nuo jūsų šuns. Jei šuo nereaguoja, pagirkite ir apdovanokite. Pamažu artinkite žmogų, bet tik tada, jei šuo lieka ramus. Jei pradeda loti – nutraukite treniruotę, nes tai reiškia, kad peržengėte jo komforto ribą.
Svarbu, kad dresūra vyktų ne tik lauke, bet ir namuose. Šuo turi mokytis komandų „tylo“ ar „ramiai“, kurios padeda sustabdyti lojimą. Taip pat naudinga praktikuoti žvilgsnio kontaktą: kai šuo reaguoja į jūsų žvilgsnį, o ne į dirgiklį. Tai stiprina pasitikėjimą ir mažina impulsyvumą.
Jeigu šuo gauna nuoseklias dresūros pamokas, pradeda suprasti, kad loja ne dėl būtinybės, o dėl įpročio. Perlaikymas ir ilgesni komandos laikymo laikotarpiai, kaip „sėdėk“ ar „gulėk“, lavina jo savikontrolę. Dauguma šunų greitai suvokia, kad tylus elgesys reiškia dėmesį ir apdovanojimą.
Net ir trumpi, bet dažni treniruočių seansai gali duoti didelę naudą. Pavyzdžiui, 5 minutės kasdieninio darbo su komanda „ramiai“ gali iš esmės pakeisti šuns elgesį per kelias savaites. Svarbiausia – nenuvertinti mažų žingsnių, nes iš jų susideda didelė pažanga.
Jeigu jūsų šuo dar tik pradeda susipažinti su pasivaikščiojimais, svarbu nuo pat pradžių ugdyti teigiamas asociacijas. Rekomenduojame perskaityti straipsnį kaip pripratinti šunį prie pavadėlio – tai puikus pirmasis žingsnis link ramesnių pasivaikščiojimų ir geresnio bendravimo su augintiniu.
Ar padeda kasdienė rutina ir emocinis ryšys?
Šuo, kuris kasdien gauna pakankamai fizinio ir emocinio krūvio, yra žymiai stabilesnis. Lojimas dažnai susijęs su pertekliniu energijos kiekiu – šuo tiesiog neturi kur jos išlieti. Ilgi pasivaikščiojimai, interaktyvūs žaislai, užduotys ir paprasta dresūra namuose padeda jam išsikrauti sveiku būdu.
Emocinis ryšys tarp šuns ir šeimininko taip pat atlieka lemiamą vaidmenį. Jei šuo mato jus kaip vedlį, į kurį verta atkreipti dėmesį, jis mažiau reaguos į išorinius dirgiklius. Pasitikėjimą kurkite ne per jėgą, o per švelnumą ir aiškumą. Kalbėkite ramiai, venkite rėkimo ar bausmių – jos tik stiprina baimę ir nesaugumą.
Skirkite laiko ramiam buvimui kartu – sėdėjimui, glostymui, ramiam pokalbiui. Šuo, kuris jaučiasi saugus ir mylimas, nebėra priverstas lojimais gintis nuo pasaulio. Net paprastas ritualas – bendras rytinis pasivaikščiojimas tuo pačiu metu – suteikia šuniui saugumo ir tvarkos pojūtį.
Taip pat naudinga įvesti trumpas dienos pertraukas, kai šeimininkas tiesiog būna su šunimi be konkretaus tikslo – leidžia jam būti savimi, stebėti pasaulį ir gauti švelnumo dozę. Tai kuria emocinę pusiausvyrą.
Kada kreiptis pagalbos?
Jei šuns lojimas darosi per dažnas, intensyvus ar pavojingas – verta kreiptis į elgsenos specialistą. Kartais lojimas slepia gilesnes problemas: nerimo sutrikimus, traumas ar net sveikatos problemas. Profesionalas gali padėti identifikuoti tikrąsias priežastis ir sudaryti individualų planą.
Ne visi šeimininkai turi patirties ar laiko gilintis į sudėtingas dresūros technikas, todėl profesionalo pagalba ne tik sutaupo laiko, bet ir padeda išvengti klaidų.
Ramus šuo – tai ne tik išauklėtas šuo. Tai šuo, kuris pasitiki savo šeimininku, jaučiasi saugus ir suprastas. Lojimo problemos išsprendžiamos kantrumu, žiniomis ir noru augti drauge. Tikras ryšys su augintiniu prasideda ten, kur baigiasi bausmės – ir prasideda supratimas.