Šunų pasaulis – kupinas meilės, ištikimybės ir… mitų. Nuo vaikystės girdime įvairiausius teiginius apie tai, kaip šunys elgiasi, ko jie bijo ar kaip juos reikia auklėti. Tačiau ne viskas, ką žinome, yra tiesa. Kai kurie įsitikinimai – pasenę, o kai kurie tiesiog klaidingi. Šiame straipsnyje panagrinėsime populiariausius mitus apie šunų elgesį ir paaiškinsime, kodėl jie gali būti pavojingi tiek šuniui, tiek šeimininkui.
Mitas: šuo loja, nes nori dominuoti
Viena iš dažniausių klaidų – manyti, kad šuo loja tik tam, kad parodytų savo viršenybę. Iš tiesų lojimas dažniausiai yra emocinės būsenos išraiška: džiaugsmas, baimė, nuobodulys, nerimas ar noras pranešti apie kažką svarbaus. Pavyzdžiui, šuo gali loti dėl to, kad kažkas prieina prie namų, ar iš džiaugsmo pamatęs šeimininką. Suprasti tikrąją lojimo priežastį padeda šuns kūno kalbos ir aplinkos stebėjimas.
Mitas: kaltas šuns charakteris
Kai kurie šeimininkai šuns agresiją ar neklusnumą priskiria jo „blogam charakteriui”. Tiesa ta, kad elgesys dažniausiai kyla ne iš charakterio, o iš patirties, auklėjimo stokos ar net sveikatos sutrikimų. Pavyzdžiui, šuo, kuris puola kitus gyvūnus, gali būti patyręs traumą ar neišmoktų socialinių taisyklių. Prieš teisiant augintinį, verta pasikonsultuoti su veterinaru ar elgsenos specialistu.
Mitas: šuo jaučia kaltę
Neretai manoma, kad šuo žino, kada pasielgė blogai, nes „atrodo kaltas“ – nulenkia galvą, nedrįsta žiūrėti į akis. Tačiau tai – ne kaltės pripažinimas, o reakcija į šeimininko toną ar kūno kalbą. Moksliniai tyrimai rodo, kad šuo taip elgiasi, nes nori išvengti bausmės, o ne todėl, kad supranta savo veiksmų pasekmes.
Mitas: šunį reikia bausti, kad išmoktų
Baudimas dažnai sukelia priešingą efektą – šuo ima bijoti šeimininko, tampa nervingas, o kartais ir agresyvus. Pozityvios dresūros metodai, paremti skatinimu ir pagyrimu, padeda pasiekti geresnių rezultatų ir sukurti tvirtą tarpusavio ryšį. Jei jūsų šuo elgiasi netinkamai, svarbu ne bausti, o suprasti, kodėl jis taip daro, ir padėti jam išmokti tinkamo elgesio.
Mitas: dideli šunys pavojingesni už mažus
Nors dydis gali daryti įspūdį, agresyvumas nėra tiesiogiai susijęs su šuns ūgiu. Maži šunys neretai rodo daugiau baimės ar net agresijos, ypač jei jų elgesys ignoruojamas arba pateisinamas „nes jie maži“. Svarbiausia – ne dydis, o tai, kaip šuo socializuotas, dresuotas ir kaip jis bendrauja su aplinka.
Mitas: šunys mėgsta būti glostomi visada
Dauguma šunų mėgsta fizinį kontaktą, bet ne visi ir ne visada. Kai kurie šunys gali netoleruoti lietimo tam tikrose vietose (pavyzdžiui, uodegos, letenų), o kitus erzina staigūs prisilietimai. Ypač svarbu atsižvelgti į nepažįstamų šunų kūno kalbą – kai šuo suka galvą šalin, lėtai mirksi ar stengiasi pasitraukti, vadinasi, jis nenori kontakto.
Mitas: šunys negali pavydėti
Šunys tikrai gali patirti emocijas, labai panašias į pavydą. Pavyzdžiui, kai šeimininkas daugiau dėmesio skiria kitam augintiniui, kūdikiui ar net žmogui, šuo gali pradėti elgtis kitaip – prašytis dėmesio, erzinti, netgi rodyti pavydumo ženklus. Jei norite geriau suprasti šuns emocijas ir reakcijas į pasikeitimus namuose, rekomenduojame perskaityti straipsnį [apie šuns elgesio pokyčius dėl naujo šeimos nario].
Mitas: senų šunų neįmanoma išmokyti
Dar viena dažna klaida – manyti, kad tik jauni šunys gali mokytis naujų komandų. Iš tiesų, šunys mokosi visą gyvenimą. Senesniems gali reikėti daugiau laiko ar motyvacijos, bet jie puikiai reaguoja į pozityvų skatinimą ir dresūros rutiną. Tai puiki galimybė sustiprinti ryšį su vyresniu augintiniu.
Mitas: šuo viską turi mokytis pats
Kai kurie žmonės tikisi, kad šuo „išaugs“ iš blogo elgesio arba pats supras, ko iš jo tikimasi. Deja, tai dažnai sukelia nusivylimą ir abipusį nesusikalbėjimą. Šuo – tai ne žmogus. Jis mokosi per pasikartojimą, skatinimą ir aiškią struktūrą. Net ir patys protingiausi augintiniai turi gauti kryptingą mokymą.
Mitas: šuo neloja – vadinasi, laimingas
Tyla ne visada reiškia laimę. Kai kurie šunys tyliai kenčia stresą, nerimą ar net fizinį skausmą. Svarbu stebėti kitus požymius – apetitą, aktyvumą, miego režimą, bendravimą. Jei šuo tapo neįprastai tylus, tai gali būti signalas, kad jam kažkas negerai.
Pabaigai
Mūsų žinios apie šunų elgesį nuolat plečiasi, o kartu turėtume atsisakyti senų, klaidinančių įsitikinimų. Šie mitai, kad ir kaip plačiai paplitę, dažnai kenkia ne tik augintiniui, bet ir mūsų santykiui su juo. Atminkime – kiekvienas šuo yra individualus, o suprasti jo elgesį galime tik stebėdami, domėdamiesi ir reaguodami į tai, ką jis rodo mums savo kūno kalba ar veiksmais.
Mokytis ir klysti – normalu. Tačiau svarbiausia – noras gilintis į šuns pasaulį su pagarba, kantrybe ir meile. Nesvarbu, ar auginate pirmąjį šunį, ar esate patyręs šeimininkas – žinios visada padeda kurti geresnį ryšį.
Nepamirškite, kad klaidingi įsitikinimai gali lemti netinkamą šuns auklėjimą ar nesusikalbėjimą. Kuo daugiau žinome, tuo geriau jaučiamės ir mes, ir mūsų augintiniai. Galbūt tai padės išvengti nesėkmingų sprendimų, neplanuotų elgesio problemų ir nereikalingo streso visai šeimai.
Leiskite sau keisti požiūrį ir į šuns elgesį žvelkite ne kaip į problemą, o kaip į bendravimo formą. Tik taip galime pasiekti tikrą harmoniją ir draugystę.
Domėkitės, klausykitės, mylėkite – jūsų šuo tai tikrai vertina.